Sveika,
Mėloji,
Užmerk akis,
Leisk man tave palydėti į švelnę kelionę,
Į vietą,
Kur įliusiasi širdis,
Kur tyliais naudžias vaikštės,
O sapnai nusileidžia kaip šilti debesėliai.
Atsigul patogiai,
Pajusk savo gūną,
Kaip jūs guli ant lovos.
Pagulėk ramiai,
Versi mažą katytę,
Susirangiusi po minkštu plėdu.
Kviepk ir iškviepk,
Dar kartą giliai kviepk ramybės,
Iškviepk viską,
Kas nereikalinga.
Dabar pajusk savo kojas,
Jos pavargo šiandien,
Tiek žingsnių,
Tiek nuotykių.
Padėkok jos,
Teka jos paėlis.
Tavo kojos tampa šiltos,
Sunkios,
Tarsi po šiltų auksinių smėlių,
Tylą apgulba kelius,
Klubus,
Pilva.
Rankos ir gilsisi,
Jos šiandien tiek visko liete,
Kuria,
Gloste.
Dabar jos ramiaus,
Švelniaus,
Tarsi dvi mažos gėlelias,
Suskleidusios žiedlapius naktį.
Pajusk savo kviepavimą,
Lietą,
Menkštą,
Tylą.
Kiekvienas į kviepimas,
Tarsi šviesos spindulėlis,
O iš kviepimas,
Tarsi viejelis,
Kuris išneša viską,
Kuo nebenori,
Tavo širdis,
Lakarą merytmu,
Tuk,
Tuk,
Tuk.
Įkalba daug,
Viskas gerai,
Tu saugie,
Tu mylima.
Ir štai,
Tu pajunti,
Kaip nuo tavo lovos krašto,
Įmasklis į šviesą.
Jis spindi,
Tarsi sitabrinis tokelis,
Bedantis į stipuklingą vietą,
Sapnų mišką.
Tu atsikeli,
Basomis pėdomis žengiant šilto šviesos tako.
Kiekvienas žingsnis,
Skamba tarsi tylus varpelės,
O oras kvepia medumį ir mėtumės.
Miškas tylus,
Bet gyvas,
Šnara lapai,
Mažyčiai žiburėliai sklando ore,
Tarsi švieselės.
Tai sapnų fėjos,
Jos pasitinka tave ir tyliai šnabrta.
Sveika atvykusi,
Mieloji keliautai.
Šiandien mes parodysime tavo svajonės kelią.
Tu eini toliau per tiltą,
Po kurio šnioksčia kroklys Iš skaidrių sitabrinų sapnų.
Virš teves sklando pelėda,
Ji tavo kelionės traudė.
Jos sparnai tylus kaip nakties kvapas.
Nebijok,
Sako pelėda,
Šis miškas žino tavo širdį.
Kiekvienas medis čia saugo pamažą tavo prisiminimą.
Pusidairai aplink ir matai.
Vienas medis pasakoja,
Kaip tu juokiaisi šiandien.
Kitas,
Kaip apkabinai mama.
Dar kitas,
Kaip sukūrai kažką gražaus savo rankomis.
Kiekvienas medis šviečia į prie jo prieinį.
Tai tavo dienos šviesa,
Kuri niekada neišnygsta.
Ji tiesiog ilsis į čia,
Sapnų miškę.
Tu eini toliau ir pamatai ežerą.
Jo vanduo glizga tarsi mėnulis.
Pelėda tyliai nusileidžia šalia ir sako,
Pažvelgi vandenį.
Ten pamatysiu savo šviesą.
Tu pažvelgi ir matai,
Vandenyje laukia tavo atsmintys.
Bet netoks,
Kokį matai veidrudį.
Čia tavo vidinė šviesa.
Gispindi,
Švelnė rožinė,
Auksinė ir mėlinas palvonas.
Tai tavo gerumas,
Tavo vaizduotė,
Tavo širdies magija.
Ta akimirka pajunti,
Kaip visa šiguma iš ežero lietai pereina į tave.
Ji keliauja tavo rankomis,
Tavo krūtinė,
Iki pat kojų pirštų.
Tu pradedi švytėti,
Tarsi maža žvaigždė.
Kiekvieną naktį,
Kai užmerksi akis,
Šnapšta pelėda.
Ši šviesa tave globos.
Ji visada su tavimi,
Net jai sapnuosi toli.
Tu atsisėdi ant ežero krantą,
Jauti,
Kaip poras švelniai supuoja.
Kaip žvaigždės virš tave spindi,
Tyliai,
Neskubėdamo.
Tu girdi medžių lopšinę,
Lapai šnarą,
Tarsi sakytų.
Milsėkis,
Mieloj,
Milsėkis.
Lietai,
Tyliai,
Pelėda tave palydę atgal,
Šviesos tako.
Tu grįžti prie savo lobos,
Sigulį,
Šviesos takelis lietai užsiskleidžia,
Palikdamas tik šiltą švytėjimą tavo širdyje.
Tu vėl pajunti savo kūną,
Rankas,
Kojas,
Beidę.
Viskas lengva,
Šilta,
Iki kvepka,
Iš kvepka.
Ir kol mėnulis šviečia pro langą,
Žinok,
Tu esi mylima,
Saugė ir stebuklinga.
Tavo šviesa visada keliau su tavimi,
Į sapnus,
Į rytą,
Į kiekvieną dieną.
Papanak nėloji,
Nieko kur emėj,
Taigul sapnų miškas saugo tave iki užros.
