Myliu tave,
Girdžiu tave,
Kada buvo paskutinis kartas,
Kai staptelėjai ir ištarėjai saušios žodžius?
Kada buvo paskutinis kartas,
Kuomet tu davėjai sau tai,
Ką esi gazdienį prates duoti kitiems?
Myliu tave,
Girdžiu tave,
Tardamas saušios žodžius atkreipkdėmes į tai,
Kai priegoja kūnas.
Kiekviena kūno dalis tarsi tampa švelnesnė,
Minkštesnė,
Atviresnė.
Pastebėk erdvę,
Kuri atsiveria,
Pažeidžiamumą,
Kuris atsiskleidžia.
Myliu tave,
Girdžiu tave.
Pastebėk,
Kas vyksta su tavimi,
Kai tari saušios žodžius.
Kai tarsi palieti širdį ir kalbėjai su meilė.
Tokiu būdu tu susijungi su tikrojų savimi.
Su meilė ir švelnumu nuolat gyvenančiai stavyje.
Su savimi,
Kuris yra laisvas nuo bet kokių apribojimų ir atliekamų vaidmenų.
Koks gražus tu esi,
Nusijėmęs visas įvaizdžio kaukės.
Įsisamonink savo galę šią akimirką.
Su šiuo tikrojų savimi gali susisėti bet kuriuo savo užimto gyvenimo metu.
Tikiuosi,
Jauti švelnumu ir meilę,
Susitikdama su tikrojų savimi dabar.
Šios akimirko styloje,
Myliu tave,
Girdžiu tave.
Šiuo žodžiu tarimas sau leidžia iš naujo susijungti su tą mūsų asmenybės dalimi,
Kurią per nelyg dažnai ignoruojame.
Kurią paliekame tamsoje,
Bėgdami per kasdienybę ir užsiimdami rutiną.
Su tą asmenybės dalimi,
Kurią esame neleistinai apleidę.
Myliu tave,
Girdžiu tave.
Šie žodžiai susieja su antrajo mūsų pusė.
Ir ši pusė yra tikroji mūsų prigimtis,
Mūsų esmė.
Tai mūsų dalis,
Kurią pamirštume rūpintis,
Kurią per nelyg mažai mylime ir lepiname.
Mes paliekame meilę sauno šalyje ir leidžiamės į pasaulį ieškoti meilės,
Kurių išpildytų šią tuštumą.
Mes prašome kito,
Kad mus mylėtų.
Mes norime,
Kad kitas mums duotų tai,
Ko mums trūksta.
Mes maldaujame,
Kad kitas pagydytų tai,
Ką mums skauda.
Mes trokštame,
Kad kitas užpildytų mūsų širdies tuštumą.
Mes prašome šių dalykų kitų žmonių,
Kurie įeina ir išeina iš mūsų gyvenimų niekaip nerasdami to vienintelio,
Kuris galėtų mums duoti tai,
Ko mes taip beviltiškai trokštame.
Svetimumas,
Atstumimas,
Prieš iškumas,
Kurį jauti savo gyvenime,
Jausmas,
Kad nesi pakankamai geras,
Jog būtum besalidiškai mylimas,
Atsiranda dėl atskirties tarp dviejų tavo asmenybės dalių.
Gyveni realybėje,
Kuriojo tau trūksta,
Ir reikia,
Kad tave užpildytų,
Nes esi atskiras nuo savo paties širdies.
Kai tik surasi kelią atgal širdin,
Iš karto suprasi,
Kad tau nieko netrūksta.
Suvoksi,
Kad tavo viduje suruvo neišsenkantis meilės šaltinis,
Kas tien praktikuodamas ir tardamas savo meilės žodžius pajusi,
Kad tai,
Kas tuščia,
Ima pildytis.
Tai,
Kas atrodė be viltišką,
Teikia nemažai vilties.
Tokiu būdu mes sujungiame dvi savo asmenybės puses ir tampame vientissi.
Suvokiame,
Kad mes iš tiesų buvame vientisi,
Visuomet buvome viena ir tą patį būtybę,
Kuri gali pilnavertiškai džiaugtis gyvenimu.
Tai,
Ko mes ieškome kituose,
Iš tiesų kiekvienas turime savyje.
Siegdami mylėti kitus,
Mes visų pirma turime išmokti mylėti save.
Kai kiti mums dovanojo savo meilę,
Ji pakilėja mus į aukštesniuosius meilės lygmenis.
Mums nereikia kitų meilį užpildžyti tuščių ir tmių,
Nes galime tai padaryti patys.
Galime gyventi harmonijoje su savo širdimi.
Užmerk akis,
Jei to dar nepadarei.
Leisk iš kviepiamam orui atpalaiduoti tave iki pat kaulu ir ištirpdyti visas įtampas.
Leisk iš kviepiamam orui panaikinti uždanga tarp abiejų tavo asmenybės dalių.
Kviepuok.
Šia akimirka leisk savo jausti.
Tu esi visiškai saugus ir visos tavo emocijos nusipelno būti išgirstos ir išjaustos.
Uždiek rankas ant krūtinės širdies plotę.
Su meilė kartok paskui mane.
Myliu tave.
Girdžiu tave.
Myliu tave.
Girdžiu tave.
Myliu tave.
Girdžiu tave.
Myliu tave.
Girdžiu tave.
Myliu tave.
Girdžiu tave.
Myliu tave.
Girdžiu tave.
Myliu tave.
Girdžiu tave.
Tu nusipelnai pačios tikriausios meilės.
Nusipelnai būti apgauptas,
Apviniotas,
Išmaudytas meilėje.
Meilės tau visiškai netrūksta.
Visa meilė yra čia,
Tavo viduje.
Niekat nesibaigiantis meilės šaltinis.
Būk čia ir pasisotink meilę.
Tu esi mylimas.
Tu esi meilė.
Kvėpuok,
Mėgaudamasis meilė.
Kai tik panorėsi,
Visuomet gali sugrįžti čia ir ištarti.
Myliu tave.
Girdžiu tave.
